- plucinti
- plùcinti, -ina, -ino, plucìnti, -ìna, -ìno 1. tr. judinti, tampyti, purtyti, kratyti: Sniegus nuo skverno, žambo plùcinu J. Plùcink miegtantį, kad keltum J. Šuva užpuolęs kad plùcina, kad plùcina vištą, net plunksnos dulka Škn. Vėjas plùcina lango užuolaidas Vkš. Ryto metą dar neišmiegojusį ir neišdžiūvusį vaiką plucino motina, kad keltų bandą ginti M.Valanč. Po kaklu kankalelį plucino S.Dauk. Pradėjo tus karklynus ir kerynus plùcinti ir draskyti PP40. ║ prk. skatinti, raginti: Svietą plucinti ir skatinti S.Dauk. 2. refl. Škn purinėtis, kapstytis: Vištos ėmė plucintis ir sugadino rasodą Antš. 3. intr. Jnšk sunkiai eiti: Net iškaitus boba plucina miškan malkos Žln. 4. intr. triūsti, sunkiai dirbti: Žmones rugiapjūtėj tik dirba, tik plùcina Dkšt. 5. tr. godžiai valgyti, ėsti, lesti: Gali plucinti [blynus], prikepiau tiek ir tiek Pp. \ plucinti; išplucinti; paplucinti; priplucinti; suplucinti; užplucinti
Dictionary of the Lithuanian Language.